Nuo 2013 metų pradžios individualūs darbo ginčai sprendžiami nauja, darbdaviui naudingesne tvarka, pagal kurią, darbuotojams ir darbdaviams teks gerokai dažniau pereiti per ikiteisminę darbo ginčo nagrinėjimo stadiją, kol ginčas galės pasiekti teismą.
Ši tvarka, pasak, autorių turėjo padėti greičiau, efektyviau, teisingiau išspręsti iškilusį nesutarimą tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose bei darbo sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo.
Ir čia galima pritaikyti posakį: „Norėjo, kaip geriau, o gavosi kaip visada…“ Kokius rezultatus, kokias pasekmes davė naujoji liberaliosios pakraipos darbo teisės teoretikų propaguota tvarka?
Ar galime rasti nors vieną naują, teigiamą sąlygą, kad naujoji darbo ginčų tvarka įtvirtino socialinį teisingumą ir pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis, kad naujoji tvarka tapo labiau prieinamesnė paprastam darbuotojui ?
Teoriškai galime postringauti apie kaimyninių šalių patirtį, europinį mąstymą, ar kokiu nors „amerikonišku“ pavyzdžiu, ką labai mėgsta daryti LR Valstybinės darbo inspekcijos vadovai, skaitantys paskaitas, vargu ar laisvu nuo darbo metu. Praktikoje nauja individualių darbo ginčų sprendimo tvarka ciniška, ir išimtinai naudinga tik darbdaviui.
Tarkime, kad kur nors Joniškio rajono Žagarėje dirbančiai darbuotojai darbdavys nemoka darbo užmokesčio. Jei minima darbuotoja , (kaip anksčiau) kreipsis į darbo inspekciją tai ši ( kaip anksčiau) operatyviai netirs šio šiurkštaus darbo įstatymo pažeidimo, bet viešojo administravimo įstatymo nustatytais terminais per mėnesį laiko atrašys laišką skriaudžiamajai, kad ji turi teisę nustatyta tvarka ir terminais kreiptis į Šiaulių darbo inspekcijoje veikiančią darbo ginčų komisiją, kuri vėlgi įstatymo nustatytais terminais, paskirs pirmojo posėdžio datą. Praktika rodo, kad labai retai komisija pirmojo posėdžio metu turi visus reikiamus duomenis ir iš kart išsprendžia ginčą.
Reikia įvertinti dar ir tai, kad dėl savo prašymo išmokėti jai uždirbtą darbo užmokestį darbuotoja turi prašyti savo skriaudėjo leisti nebūti darbe ir turėti pinigų kelionei į Šiaulius ir atgal. Esant tokiam absurdui galime tik įsivaizduoti kokia darbo įstatymų kontrolę vykdo šiandieninė darbo inspekcija.
Prieškaryje darbininkai kovodami už savo teises prieš korupcijoje paskendusios valdžios bejėgiškumą, Darbo rūmų administraciją, formaliai atstovavusią dirbančiųjų interesus, su panieka ją vadino „atstovilka“ .
Į ką pavirto apgautų, nuskurdintų darbuotojų kova, kaip socialiniai-ekonominiai reikalavimai pavirto politiniais, žinome iš istorijos.
Nesenai Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ netikėtai, iš Kauno darbo inspekcijos vedėjo pareigose atsidūrusio vadovo gavo atsakymą, kad darbo inspekcijos Kauno skyrius dėl itin didelio krūvio neturi galimybės skirti darbo inspektoriaus bendrai komisijai, dėl darbo įstatymų pažeidimų nustatymo. Virš 10 metų krūviai šioje įstaigoje, kol jai nevadovavo buvusio ministro patarėjas, buvo normalūs ir darbo įstatymų pažeidėjai buvo vertinami bendromis pajėgomis.
Šis precedentą sukuriantis atvejis kelia abejones dėl vadovo kompetencijos. Ir neveltui. Net teisinio išsilavinimo neturintis valstybės tarnautojas, negali būti kompetentingas, ir užtikrinti įstaigai priskirtų funkcijų realaus įgyvendinimo.
Kai tokio lygio valdininko svaičiojimai būtų laiku įvertinti, ir darbo inspekcijos veikla atitiktų pavadinimą, reikia viešo įvertinimo.
Yra du scenarijai, kaip pagerinti situaciją:
Pirmasis – atskrenda ateiviai ir viską sutvarko.
Antrasis, bet greičiausiai fantastinis – mūsų politikai pagaliau pradeda kažką daryti.
Kęstutis Juknis
Pirmininkas
Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga”
