Kaunas turi daug potencialo tapti Lietuvos San Francisku, miestu, kuriame greitai plinta technologijos ir yra tam reikalinga infrastruktūra, teigia Julius Narkus, pasaulio informacinių technologijų lopšyje Silicio slėnyje (San Franciskas, JAV) dirbantis lietuvis. Rinkodaros personalizacijos platformos „Boomtrain“ marketingo operacijų vadovas šiuo metu lankosi Kaune, kur spalio 6 d. skaitys pranešimą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslo ir inovacijų forume „Social Code“ – renginyje, kuriame susiburs verslo ir kūrybinio sektoriaus atstovai, mokslininkai ir tyrėjai, aptarsiantys socialinių inovacijų, kurių įtaka ekonomikai kasmet didėja, padėtį Baltijos šalyse ir Europoje.
J. Narkus yra kaunietis, per vos šešerius metus baigęs teisės studijas Anglijoje ir Australijoje bei įsidarbinęs svarbiausiose pradedančių įmonių (angl. startup) erdvėse Sidnėjuje ir Londone. Prisijungęs prie „Boomtrain“ Silicio slėnyje JAV jis buvo dukart paaukštintas jau pirmaisiais metais ir prisidėjo prie kompanijos naujų pajamų padidėjimo net 70 procentais.
Studijavote teisę, tačiau nusprendėte įsidarbinti technologijose. Kas Jums labiausiai padėjo sėkmingai pereiti į kitą sritį?
Pastebėjau, kad net ir tie, kurie baigia sau patinkančias studijas ir sėkmingai įsidarbina, kartais nėra įsitikinę, ar daro tai, ką nori, tačiau bijo kažką keisti. Aš pats mokiausi teisės, tačiau dar studijuodamas Australijoje pradėjau dirbti technologijos startup įmonėse ir palaipsniui pamačiau, kad man patinka kitoks darbo pobūdis greitai augančioje mažoje kompanijoje. Per tuos dvejus metus, kai studijavau ir dirbau, įgijau daug pasitikėjimo savimi ir išdrįsau išvažiuoti į pačią geriausią startup erdvę pasaulyje – Silicio slėnį JAV. Manau, būtent darbas studijų metu man ir padėjo įgyti pasitikėjimo ir įgūdžių, be kurių nebūčiau išdrįsęs išvykti ir dirbti visai kitoje srityje.
Tačiau kaip sužinoti, kokia sritis yra tau artimiausia?
Galima pritaikyti tokį principą, kurį taiko ir mažos augančios kompanijos – eksperimentus, kai produktas testuojamas su nedidele žmonių grupe ir žiūrima, ar jį galima paleisti į rinką. Analogiškai galima eksperimentuoti ir čia. Pavyzdžiui, jei domiesi piešimu, o dirbi visai ką kita, vakarais ar savaitgaliais gali praleisti daugiau laiko piešdamas, bendrauti su tos srities atstovais, eiti į mokymus, domėtis karjeros galimybėmis. Nebūtina dėl to mesti darbo – užtenka praleisti kokias 4 valandas per savaitę tuo užsiimant ir žiūrėti, ar tau ir toliau tai patinka. Šiais laikais, kai visiems prieinama tiek daug žinių, TED kalbų, internetinių kursų geriausiuose pasaulio universitetuose, galima bet kuriai sričiai skirti laiko ir įsivertinti, net dirbant kitą darbą.
Neseniai perskaičiau Roberto Greene‘o knygą „Meistriškumas“ („The Mastery“), kurioje analizuojama apie 30 pasaulio genijų, nuo Bethoveno iki Charleso Darwino, ir kalbama, kaip pasiekti aukščiausią lygį pasirinktoje srityje. Pirmas lygis yra mokykla arba universitetas – tai pašaukimo, aistros atradimo laikotarpis. Kitas lygis – patirties įgijimas, pirmi darbai studijuojant, kai įgiji įgūdžių arba vis dar ieškai savęs. Jaunimas pats turi imtis iniciatyvos – pavyzdžiui, per kelis mėnesius atlikdamas praktiką startup įmonėje gali tikrai daug išmokti. Ir nereikia tikėtis iškart rasti gerą darbą – vien tai, kad pradedi dirbti studijų laiku, suteikia tau pranašumą rinkoje.
O kaip dėl pačių studijų? Šiandien vis garsiau kalbama, kad didesnę naudą žmogui dabartinėje rinkoje suteikia platus išsilavinimas, daugiau bendrų žinių, nei tik vienos siauros specialybės žinios. Ar sutiktumėte?
Be abejo, platus išsilavinimas turi didelę praktinę naudą. Kaip savo knygoje mini ir TED konferencijų vadovas Chrisas Andersenas, šiandien pasaulyje veikia žinių ekonomika. Pramoniniame amžiuje žmonės skirdavo 20 metų vieno amato mokymuisi, o po to dirbdavo toje srityje. Tačiau šiandien tokie labai specifiniai dalykai dažnai patikimi kompiuteriams, dirbtinis intelektas vis gerėja ir jo panaudojimo būdai plečiasi.
Todėl žmogui svarbiau tampa konteksto suvokimas, kaip skirtingos sritys dera kartu – tai ypač svarbu versle. Reikia išmanyti ne vien marketingą, socialinių medijų procesus, bet ir pardavimus, kaip veikia rinka ir t. t. Tokios bendro pobūdžio žinios, kurių žmogus vien savo specialybėje galbūt neišmoksta, yra labai labai svarbios. Labai palaikau tokį skirtingų sričių platesnių žinių platinimą – ne tik universitete, bet ir internetiniuose kursuose, TED kalbose, konferencijose ir t. t.
Taip pat paplitęs manymas, kad mokydamasis specialybės, įgyji tik specifinių žinių – pavyzdžiui, teisės studijose mokaisi tik teisės. Bet juk išmokdamas, tarkim, matematikos, kartu įgyji naudingų įgūdžių, tokių kaip analizė, problemų sprendimas, mąstymas ir t. t. Dažnai pamirštama apie tai.
Esate sukaupęs didelę patirtį dirbant pradedančiose įmonėse. Jūsų nuomone, kokiems žmonėms toks darbas yra tinkamiausias?
Darbas startup kompanijose dabar ant bangos, visi įsivaizduoja, kad smagu ten dirbti ir daug pasiekti. Tačiau yra ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pusių – didesnė rizika prarasti darbą, viskas greitai keičiasi, reikia mokėti prisitaikyti. Jei mėgsti vykdyti sudarytą planą, toks darbas tikriausiai ne tau. O jei darai A, bet manai, kad galima padaryti ir B bei C, nors tai nėra tavo kompetencija ar pareiga – gali tai padaryti, nes startupe pareigų apibrėžimas platesnis. Žmogiškųjų resursų ir pinigų ribotumas priverčia kiekvieną darbuotoją būti atsakingu už kompanijos misiją ir tiesiog daryti tai, kas tuo metu atneš daugiausia naudos. Darbas startupe netiks tiems, kurie mėgsta struktūrizuotą darbą, arba tiems, kurie dirba nuo 9 iki 17 val. ir išėję mėgsta apie darbą negalvoti – greitai augančioje kompanijoje tenka jai skirti kartais beveik visą savo laiką, ypač jei esi vienas pagrindinių darbuotojų.
Kalbant apie privalumus, galima paminėti bendras žinias – startupe gali daug išmokti iš kitų žmonių savo komandoje, patobulinti komandinio darbo įgūdžius, o tada greičiau gauti daugiau atsakomybių. Tarkim, aš prisijungiau prie kompanijos, kurioje buvo 14 žmonių, mažiau nei po pusmečio jų buvo jau 20, o aš turėjau atsakomybę suvaldyti komandą. Per kitą pusmetį pats pasamdžiau dar 7 žmones ir po metų komandoje jau buvo 40 žmonių, dar po metų – beveik 80.
Koks buvo Jūsų paties kelias dirbant startup įmonėse? Kokie buvo pirmieji žingsniai?
Pirma kompanija, prie kurios prisijungiau dar Australijoje, buvo turizmo srityje. Dirbau su australu, turėjusiu lietuviškas šaknis. Nuo pat pradžių gerai sutarėme, daug juokavome. Bet vieną dieną jis man staiga pasakė: „Pinigų nedaug, produkto negalėsim paleisti į rinką. Gali važiuoti namo“. Buvo šioks toks šokas. Man kaip teisės studentui iškart kilo minčių apie kontraktų teisę, kad bus pamoka būsimuose darbuose iš anksto suderinti potencialias darbo nutraukimo sąlygas.
Tokia pradžia šiek tiek užgrūdino, bet tas australas padėjo rasti kitą darbą ir iki šiol gerai sutariame. O antras darbas buvo vėl mažoje, 3-5 žmonių komandoje. Kai po keturių mėnesių darbo išvykau į Angliją baigti teisės mokslų, tos kompanijos įkūrėjas patikėjo man vystyti verslą Europoje, parodydamas didelį pasitikėjimą. Teko daryti visko – nuo pardavimų, klientų sėkmės iki marketingo strategijų.
Na o kompanijoje „Boomtrain“ pradžioje dirbau pardavimų vystymo pozicijoje – neturėjau daug patirties toje srityje, bet nebijojau savęs išbandyti visiškai kitokiame darbe ir tai labai padėjo. Vėliau perėjau į labiau vadovaujančias pareigas, kur svarbiau samdyti žmones, atsakyti už komandą, o tai labai pakeitė mąstymą – suvokiau, kad svarbu ne tik tai, ką darai pats, bet ir ką daro visi kaip komanda. Vėliau, kai perėjau į rinkodaros operacijų poziciją, teko grįžti prie mokykloje mėgtos matematikos, duomenų analizės, infrastruktūros kūrimo. Nebijojimas pereiti į kitokią poziciją yra svarbu – žinojau, kad įgysiu kitokių įgūdžių, nei iki tol turėjau.
Jums teko dirbti trijuose skirtinguose žemynuose – Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje. Ar pastebėjote didesnių kultūrinių skirtumų?
Skiriasi labai paprasti dalykai, pavyzdžiui, elektroninio pašto kultūra. Anglijoje visi rašo labai mandagiai ir formaliai, kaip mokoma mokykloje. O Australijoje net vadovai, aukštas pozicijas užimantys žmonės kreipiasi „Sveikas, drauge“ („Hi mate“), visiškai laisvai, Anglijoje tai gal net laikytų įžeidimu. Na o Amerikoje yra vidurinis variantas – pagarbiai, bet ne per daug oficialiai.
Australijoje žmonės mėgsta po darbo eiti į paplūdimį, yra labiau atsipalaidavę, bet tikrai ne mažiau dirbantys ar tinginiai. Man ten buvo labai smagu dirbti. Atsikėlęs iš ryto anksti galėdavau nubėgti į paplūdimį su banglente, o tada grįžti į darbą – arba eiti paplaukioti vakare, nes ten nuolat geras oras. Taip pat ten populiaru išvažiuoti studijuoti į užsienį. Žmonės labai jaučia, kad jie atskirti nuo viso pasaulio ir labai gražiai atsiliepia apie Europą ir Ameriką – kaip mes Australiją vadiname svajonių šalimi, taip jie apie Europą galvoja ir vos atsiradus progai stengiasi išvažiuoti.
Silicio slėnis garsėja labai sunkiu darbu, ten žmonės net atostogaudami retai atsijungia nuo darbo. Atostogos JAV būna tik 14 dienų per metus, visiškai mažai – Anglijoje net 28 ar 20 atrodydavo kaip labai mažai. Bet mano patirtis JAV yra lyg burbule, nes visada buvau tik Kalifornijoje, San Franciske, kuris labai skiriasi nuo likusios Amerikos dalies, pavyzdžiui, šalies vidurio.
Jūs anksti pradėjote keliauti, pamatėte daugiau pasaulio – kokią įtaką tai turi asmenybės vystymuisi, pasaulėžiūrai?
Pagyvenęs trijuose žemynuose supranti, kad visi žmonės yra labai panašūs. Gali būti paviršutiniškų skirtumų – rasė, plaukų spalva, užsiėmimas ir taip toliau, bet visus žmones motyvuoja tie patys dalykai, jie turi tas pačias silpnybes. Tą supratus išauga pasitikėjimas savimi. Be to, pamatai, jog net ir daug pasiekę savo sričių specialistai, uždirbę milijonus, geriausi mokslininkai ar teisininkai iš tiesų yra paprasti, nesusireikšminę. Kuo daugiau tokių žmonių sutinki, tuo labiau ir pats supranti, kad geriau išlikti paprastam, tą pastebi visi.
Taip pat svarbu psichologiškai susitaikyti su tuo, kad kalbant svetima kalba gali kažko nemokėti ar ne taip pasakyti, ir vis tiek garsiai reikštis. Anglijoje pradžioje gėdijausi savo akcento, bet paskui pamačiau, ypač Australijoje, kad jis pas visus skirtingas, ir įgijau daugiau pasitikėjimo.
Dar vienas dalykas – keliaujant supranti, kokią svarbą turi santykiai su draugais, tėvais, mylimais žmonėmis, nes su jais daug sunkiau palaikyti ryšį. Jei visada gyveni ten pat, su tais pačiais žmonėmis, neturi filtro, parodančio, kas iš tiesų svarbu, o kas ne. Na ir aišku išauga tolerancija – kai turi kitokios rasės, tikėjimo, kilmės arba pomėgių draugų, supranti, kad visi esame vienodi žmonės.
Kai atsidūriau Silicio slėnyje, vienas geriausių patarimų man buvo „Būk geras“ („Be good“). Atsimenu, turėjau tokį pokalbį dėl keleto dienų praktikos, galvojau paprašyti pinigų, bet tada supratau, kad geriau palaikyti geresnius santykius ir kažką duoti jiems nemokamai, nes žinau, kad tuomet daugiau gausiu atgal. Silicio slėnyje paplitusi gerumo kultūra – visi padeda tau, kuo gali, tu visada siūlai pagalbą nepažįstamiems, nes galiausiai ir tau pačiam tai atneš daugiau naudos, galėsi prašyti paslaugos ir panašiai.
Norint pasiryžti kelionei į kitą pasaulio kraštą, keisti karjerą, reikia drąsos. Ką patartumėte abejojantiems?
Prieš dvi savaites mane aplankė kolegos draugas iš JAV. Prieš 15 mėnesių jis metė labai gerą darbą „Apple“ kompanijoje ir išvažiavo su dviračiu į kelionę – pervažiavo visas Jungtines Valstijas, tada perskrido į Europą, pervažiavo Angliją, Airiją, baigia Europą apkeliauti, buvo ir Lietuvoje.
Jis sako, kad labai bijojo, prieš metus tikrai negalvojo, kad atsidurs Lietuvoje, ketino apvažiuoti tik JAV. Bet jis išanalizavo situaciją, susirašė visus „už“ ir „prieš“ keliavimą ir rado gerų priežasčių nekeliauti – karjera, pinigai ir t. t. Vis dėlto, galiausiai jis suprato, kad nors visos priežastys ir geros, iš tikrųjų vienintelė jį stabdžiusi priežastis buvo baimė – nežinoti kur nakvosi rytoj, ar nutiks kas nors, ar užpuls šuo važiuojant (vien Amerikoje jį vijosi daugiau nei šimtas šunų) ir panašiai.
Kai supranti, kad tave stabdo tik baimė, pradedi analizuoti, kokie yra privalumai, kodėl norėtum tai daryti, ir nusiteiki per tam tikrą laikotarpį kažkiek nuveikti, įvertini išlaidas, išteklius ir pan. ir tada tiesiog pabandai. Nes dar vienas dalykas – tai padaro tave įdomesniu kitiems žmonėms. Grįžęs iš kelionių būsi daug įdomesnis pašnekovas. Kiek sutikau tokių žmonių, kurie kažką padaro siekdami aistros ar svajonės, jie niekada nenusivilia. O jei ir nusivilia, tai bent jau gali papasakoti juokingą istoriją.
Mano draugai, kuriems apie 24-26 metus, galvoja, kad jie jau praleido daug laiko dirbdami ar mokydamiesi ir jiems jau sunku kažką pakeisti. Manau, čia geras pavyzdys yra Žemaitė – ji rašytoja tapo jau būdama 50-ies. Tad tikrai niekada nevėlu kažką naujo išmokti ir keistis.
Konferencijoje „Social Code“ Kaune šią savaitę pristatysite pranešimą intriguojančiu pavadinimu – „Kaip žingeidumas gali paversti Kauną Lietuvos San Francisku“. Ar galėtumėte trumpai pristatyti, apie ką kalbėsite?
San Franciską paminėjau kaip metaforą vietos, kurioje technologijos labai greitai plinta ir yra infrastruktūra, tą plitimą palaikantys dalykai. O Kaunas yra pavyzdys mažesnės vietos, kuri galbūt nėra plačiai žinoma, bet turi daug potencialo.
Kaip paversti Kauną arba Lietuvą San Francisku? Yra trys pamatiniai dalykai: du iš jų paprastiems žmonėms pakeisti yra sunku, tačiau vieną labai lengva. Būtent apie tą paskutinį dalyką ir kalbėsiu – kaip kiekvienas žmogus gali padėti Kaunui ir visai Lietuvai plėstis, būti aktyviems, pakelti ekonomiką ir taip toliau.
Kalbino Martynas Gedvila
